Kodėl tėvai negali gauti reikiamos informacijos apie mokyklą, į kurią nori vesti vaiką
Dar 2013 m. vasarą, tai yra prieš septynerius metus, visų Lietuvos savivaldybių švietimo skyrių ir švietimo centrų vadovams buvo pristatyta tikrai progresyvi ir pažangi Mokyklų informacinių kortelių idėja, o tiksliau, jau parengtas projektas. Kai kurie savivaldybių švietimo skyrių vedėjai juo susidomėjo, ėmė analizuoti, gilintis, dalintis su mokyklų vadovais. Bet iš Švietimo ir mokslo ministerijos atėjo žinia, kad nereikia skubėti. Ir neskubama iki šiol. Paprasčiau tariant, šis projektas prasmego giliuose stalčiuose. Ir net labai pageidautina, kad jis būtų išvis užmirštas.
Kyla klausimas, o kodėl gerą idėją reikia stumti į užmarštį. Paaiškėjo, kad ji daug kam labai nepatogi, o švietimo ministrams netgi pavojinga. Todėl visi švietimo ministrai nuo 2013 m. šį projektą apeidavo ratais: esą kam apsisunkinti gyvenimą.
Tad kokia tų Mokyklų informacinių kortelių projekto esmė? Paprastais žodžiais tariant, maksimalus viešumas ir skaidrumas. Tai yra specialioje internetinėje platformoje būtų skelbiami visi įmanomi duomenys apie visas Lietuvos mokyklas. Tai tiesiog tobula. Bet, matyt, per gerai, kad taptų realybe.
Žvelgiant į Lietuvos švietimo sektorių, matyti, kad daugybė šalies mokyklų to viešumo visai nenori ir net juo baisisi. Juk vieši duomenys parodo ne tik mokyklos privalumus, bet ir trūkumus. Ir tą savo nenorą žingsniuoti skaidrumo keliu mokyklos labai aiškiai transliuoja Švietimo, mokslo ir sporto ministerijai. O ši nenori sujaudinti ir užvirinti gana aikštingos ir protestuoti mėgstančios švietimo bendruomenės, tad leidžia mokykloms ir švietimo laivui stoviniuoti, o kalbant visai tiesiai, plūduriuoti pelkėje.
Taigi, nors apskritai apie Lietuvos mokyklas esama daugybės duomenų, visi jie išskaidyti, išbarstyti ir dar paslėpti po devyniais užraktais. Nors kitose valstybėse, tarkime, Jungtinėse Karalystėje ar JAV, duomenys visiškai vieši ir prieinami kiekvienai šeimai.
Gali kilti klausimas, o kam tas viešumas reikalingas? Jo gal ir nereikėtų, jeigu visos Lietuvos mokyklos būtų vienodai geros. Bet taip nėra: skirtumai tarp įvairių šalies mokyklų siekia 5–7 kartus. Ir pagal daugybę parametrų.
Vaikų išsimokslinimas tėvams – vienas esminių prioritetų, taigi mokyklą savo atžalai dauguma tėvų renka atsakingai. Bet neturint informacijos tai padaryti labai sunku. Iš mokyklų interneto svetainių galima prisirankioti tik pagražintos informacijos, o kur rasti nešališkų duomenų? Taigi skelbiami įvairūs duomenys apie mokyklas labai padėtų šeimoms. Antra, tai būtų pagalba ir pačioms mokykloms. Nes jos matytų savo pliusus ir minusus, suprastų, kur reikia pasitempti. Trečia, tai padėtų ir sprendimų priėmėjams, nes būtų matyti, kurios mokyklos atsilieka ir kurioms reikalinga pagalba. Ketvirta, mokykloms matant savo lygį, atsirastų didesnis interesas stengtis, kilti ir ieškoti savo išskirtinumų.
Tad ką turėtume jau šiandien jeigu Mokyklų informacinių kortelių projektas būtų tapęs realybe. Šiuo metu Lietuvoje veikia tūkstantis mokyklų, taigi turėtume tūkstantį informacinių kortelių. Kiekvienoje būtų duomenys apie priėmimą, apie mokinių pasiekimus, apie mokyklos veiklą, apie ugdymosi poreikių tenkinimą, apie pedagogus, apie mokyklos infrastruktūrą ir aprūpinimą, apie tai, koks yra bendruomenės vertinimas, mokyklos išskirtinumas ir sėkmės kelias. Čia viso labo turinys, o viską išskleidus paaiškėja, kad atskirų duomenų ir faktų apie mokyklą būtų pateikta po kelis šimtus. Šeimos tiesiog apsvaigtų nuo informacijos gausos. Rinkdamosi mokyklą savo vaikui jos žinotų kalnus informacijos apie kiekvienos mokyklos mokytojus: pradedant tuo, kiek joje jaunų mokytojų ir kiek – pensinio amžiaus, arba koks mokytojų stažas, kokia kvalifikacija, kaip ir kiek jie kelia kvalifikaciją, kiek mokytojui vidutiniškai tenka mokinių, koks yra mokytojų vyrų ir moterų santykis, baigiant tuo, ar mokykla turi užtenkamai psichologų, socialinių pedagogų, logopedų, mokytojų padėjėjų ir pan.
Lygiai taip pat šeimos žinotų ir kiekvienos mokyklos mokinių pasiekimus: tiek akademinius, tiek kitokius. O juk kaip naudinga žinoti, kokie yra pradinukų matematikos, rašymo, skaitymo, pasaulio pažinimo rezultatai, kokie šeštokų, aštuntokų ar dešimtukų pasiekimai, na ir galų gale – kaip atskirų dalykų brandos egzaminus sekasi laikyti dvyliktokams.
Visa ši informacija Lietuvoje yra, bet ji nevieša arba dozuojama, prisidengiant kultine fraze, kad šie duomenys yra mokyklos nuosavybė ir ji pati sprendžia, viešinti juos ar ne. Kaip įprasta, pusė mokyklų nusprendžia, kad tai informacija jų vidiniam naudojimui, o šeimoms to žinoti visai nereikia.
Mokyklos informacinėje kortelėje būtų ir daug kitokios naudingos informacijos. Ne tik akademiniai mokinių pasiekimai, bet ir neakademiniai. Akivaizdžiai būtų matyti ir patyčių lygmuo, ir vaikų savijauta, pasitenkinimas mokykla, ir mokyklos suteikiama pridėtinė vertė, netgi tai, kokia pagalba čia suteikiama ir kiek mokinių jos sulaukia. Dar daugiau: matytume ne tik mokinių, bet ir jų tėvų, taip pat mokytojų apklausų rezultatus. Tai tiesiog nepakartojamai puikūs įrankiai šeimoms bei visai švietimo bendruomenei.
Na ir dabar pamąstykime, kodėl viso to nėra. Ar šie duomenys kokia nors paslaptis? Tikrai ne. Jie neviešinami tiesiog šiaip sau ar dėl kieno nors principų. Ir tai paranormalu, nes Lietuvos gyventojai moka mokesčius, iš kurių finansuojama didžioji dalis švietimo sektoriaus, bet jie nelabai turi galimybių sužinoti, kaip konkrečiai tas švietimo sektorius dirba. Dar daugiau, jie negali gauti netgi jiems reikalingos informacijos apie mokyklą, į kurią nori vesti savo vaiką.
Komentarą parengė Gintaras Sarafinas, žurnalo „Reitingai” vyriausiasis redaktorius.
Naujausi epizodai
Citata
Citata
Citata
Citata
Citata
Citata
Citata
Citata
Kiti epizodai
Komentarai
Bendravimo taisyklės